Prieš 100 dienų Vytautas išsikėlė sau #minunesezonu tikslą - iki Naujųjų numinti 2000 km. Ir jam pavyko! Iš viso jis įveikė 2133 km. Tad kaip jam sekėsi?
Lepino ilgas ruduo, kai minti buvo tikrai lengva. Bet buvo ir tokių dienų, kai šaltis, vėjas, sniegas ir tamsa versdavo paklausti savęs 'kodėl aš tai darau?'...
Paskutinė iššūkio savaitė buvo pati sunkiausia. Laikas spaudė, o iki tikslo dar buvo likę pora šimtų km. Bet šį kartą išgelbėjo ištvermingasis Vytauto fiksuotos pavaros dviratis, su kuriuo nuvažiuota dar 361 km, per sniegą ir pūgas.
Žemiau 5 Vytauto įžvalgos, ką verta žinoti, jeigu ruošiatės intensyviai važinėti šaltuoju metų laiku.
1. Žiemą kilometrai „sveria“ daugiau
Žiemą nuvažiuotas atstumas pareikalauja dvigubai daugiau pastangų nei vasarą. Įveikęs 50 km fiziškai jautiesi panašiai kaip numynęs 100 km, o ir laiko užtrunki tiek pat. Kūnas turi adaptuotis prie žemesnės temperatūros, šaltas vėjas duoda didesnį pasipriešinimą, o platesnės padangos, slidi ar apsnigta danga neleidžia įsibėgėti.
2. Sunkios sąlygos pagerina fizinę formą
Blogėjant sąlygoms kūnas prisitaiko ir fizinę formą įgauni greičiau. Ir tai dar labiau motyvuoja. Antroji Kalėdų diena ir 100 km ratas aplink Vilnių su bičiuliu Mindaugu tai parodė labai aiškiai: nepaisant sniego ir šalčio, tempą pavyko išlaikyti.
Progresą stebėti padeda ir Strava metrikos, kur vis važiuojant panašiais maršrutais lygini save su vakar diena, ir vis pasieki naujus rekordus. Taip supranti, kad visą laiką tobulėji ir užsigrūdini dar labiau.
3. Labiausiai iššūkyje pasiteisinęs dviratis – fixed gear
Per iššūkį buvo važiuota skirtingais dviračiais: rudenį - specialiai šiam iššūkiui surinktu 2 pavarų plentinuku, atvėsus orams - plačių padangų MTB Kona, o pabaigoje - fixuotos pavaros dviračiu su 42 mm padangomis, kai reikėjo greičio ir tikslumo.
Plentinis buvo tobulas variantas greitai rinkti kilometrus šiltą ir sausą 2025-ųjų rudenį. Kona - labiau pasimėgavimui skirtas dviratis, kai lėtai judi ir medituoji apsnigtais ar su purvu susimaišiusiais miško takeliais. Tačiau šventiniu laikotarpiu, kai laikas spaudė ir prie stalo pasėdėti, ir prie eglutės pasijaukinti, reikėjo greičio ir stabilumo.
Tad kodėl pabaigai Vytautas pasirinko fixed gear?
Nes jis turi mažiausiai detalių, kurios gali užšalti, užsikimšti nuo purvo ir sniego, ar sugesti. Prisnigus fix'as tampa geriausiai kontroliuojamas, nuolat jauti galinį ratą, slydimą, tempą. Kai sąlygos sunkiai nuspėjamos, tai suteikia stabilumo. O neturint stabdžių tempą laikai tolygesnį ir finale važiuoji daug greičiau.
4. Tamsa, apranga ir dviračio priežiūra
Didžiausias žiemos minusas – tamsa. Jei laiku nepasikrovei žibintų, važiavimas tiesiog neįvyksta.
Apranga taip pat reikalauja įgudimo. + -5 °C ir sluoksnių kiekis jau keičiasi. Tad čia reikia šiek tiek laiko, kol išsiaiškini, kada ką rengtis, kad važiuoti būtų komfortiška.
Dar vienas iššūkis - dviračio priežiūra. Grandinė ir visa važiuoklė žiemos metu surūdija per savaitę. Tad teko išbandyti nemažai įvairių priemonių, o kruopščius valymo seansus įvesti į kasdienę rutiną.
5. Atsistatymas tampa kritiškai svarbus
Šaltu oru kūnas patiria didesnę apkrovą ir stresą, tad ir poilsiui reikia skirti daugiau laiko. Jei to neįvertini, nuovargis labai greitai pasiveja, net ir esant gerai formai. Tad draugų pakvietimai į sauną ir purškiamas magnis tapo labai svarbūs.
Kas toliau?
Šis 100 dienų iššūkis buvo apie discipliną, rutiną ir pasiryžimą važiuoti dviračiu bet kokiomis oro sąlygomis. O Vytautas įrodė, kad dviratis tikrai sezono neturi, tik reikia tam tinkamai pasiruošti ir nusiteikti.
Dabar mintys krypsta į naują sezoną, dviračių atnaujinimus ir naujus tikslus ateinantiems metams. Tad sekite mus toliau ir laukite kitų naujienų!
